Mažoji Lietuva

Mažoji Lietuva, arba Prūsų Lietuva (vok. Preussisch Litauen), rečiau – Litauischer Kreis, Litauische Ämter, Provinz Litthauen) – istorinis-etnografinis Prūsijos, o vėliau Rytprūsių regionas, apėmęs šiaurrytines Prūsijos provincijos dalis, kuriose gyveno lietuvininkai. Iki Kalavijuočių Ordino invazijos XIII a., vėliau Mažąja Lietuva tapusio regiono gyventojai buvo daugiausia skalvių ir nadruvių gentys. Vykstant kovoms tarp Lietuvos ir Ordino ši teritorija prarado didelę dalį savo gyventojų. Regionas vėl pradėtas apgyvendinti po Melno taikos, gyventojų pagrindą sudarė likusieji baltai, naujai atsikėlę lietuviai ir iš kitų Prūsijos regionų grįžtantys gyventojai. „Mažosios Lietuvos“ sąvoka pirmą kartą paminėta tarp 1517 ir 1526 m. Šiuo metu jo dauguma priklauso Kaliningrado sričiai, dalis – Lietuvai (Klaipėdos kraštas) ir Lenkijai. Siaurąja prasme taip vadinama ir tik Klaipėdos kraštas, esantis vienu iš penkių dabartinės Lietuvos etnokultūrinių regionų.
Veikiama protestantų bažnyčios ir Prūsijos valstybės Mažojoje Lietuvoje susiformavo savita lietuvių kultūra, kuri skyrėsi nuo Lenkijos ypač paveiktos katalikiškos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių kultūros. Mažosios Lietuvos lietuviai save vadino lietuvininkais ir tuo skyrėsi nuo Didžiosios Kunigaikštystės lietuvių. Nors po 1945 m. Mažojoje Lietuvoje praktiškai nebeliko lietuvininkų ir jų kultūros, šis regionas buvo svarbus Lietuvos kultūrai. Mažojoje Lietuvos buvo išspausdinta pirmoji knyga lietuvių kalba, pirmoji lietuviška Biblija, pirmoji lietuvių kalbos gramatika, pradėtas leisti pirmasis laikraštis lietuvių kalba. Iki 1709-10 m. maro lietuviai sudarė Rytprūsių gyventojų daugumą, gyveno daugiausia kaime, o miestuose vyravo vokiečiai.

   http://lt.wikipedia.org/wiki/Ma%C5%BEoji_Lietuva

Politinė istorija

 

Vokiečių ordinui XIII a. užkariavus vakarinių baltų žemes, Mažosios Lietuvos teritorija faktiškai buvo niekieno priklausomybėje. Dėl nuolatinių puldinėjimų gyvenviečių šioje teritorijoje būta mažai, didžioji jos dalis buvo apaugusi miškais ir giriomis (vadinamoji dykra). XV a. pr. pasibaigus karui ir nustačius valstybinę sieną, aktyvesnis apgyvendinimas prasidėjo nuo XV a. antrosios pusės. Buvusiose baltų žemėse, daugiausia Nadruvoje, Skalvoje, Lamatoje ir Klaipėdos apylinkėse, kūrėsi kolonistai iš LDK, kurie maišėsi su menkais vietos baltų likučiais. Vokiečių ordinas šiuos kolonistus noriai priėmė, nes karinių nesėkmių nustekentam ordinui tai davė iki tol nenaudotų žemių įdirbimą bei papildomus mokesčius ir duokles. Dauguma lietuvių iki XVIII a. gyveno Prūsijos valdovo domenuose, taigi lietuvių valstiečių baudžiaviniai santykiai susiklostė tiesiogiai su valdovu.
Šiaurinė ir rytinė Mažosios Lietuvos riba sutapo su 1422 m. Melno sutartimi nustatyta valstybine siena. Ši siena nesikeitė iki pat 1919 m., kai pagal Versalio taikos sutartį Klaipėdos kraštas buvo atskirtas nuo Vokietijos. Dėl pietinės ir vakarinės ribos istoriografijoje vyksta diskusijos, kadangi lietuvių kompaktiškai gyventa teritorija Prūsijoje, ypač nuo XVIII a. pr., nuolat mažėjo. 1525 m. Ordinas tapo sekuliaria kunigaikštyste, o 1701 m. įėjo į Prūsijos karalystės sudėtį. Nuo 1871 m. Mažoji Lietuva kartu su visa Prūsija tapo Vokietijos imperijos dalimi.